Straipsnis iš savaitraščio apie mane ir savigyną
Prieš kurį laiką, viename savaitraštyje, buvo išspausdintas gan platus straipsnis apie mane, tiksliau, apie savigyną. Atsakymai į pateiktus klausimus užėmė visą laikraščio puslapį, tad, nusprendžiau, visą straipsnį įkelti ir čia (kad visa pasakyta informacija neprapultų veltui). Žinoma, kas jau ilgesnį laiką sekate mano svetainę ir bent didžiąją dalį straipsnių esate skaitę, tiem visi atsakymai bus ir taip akivaizdūs, bet gal išgirsite ir kažką naujo.
Tamsiuoju paros metu suaktyvėja rankinių vagys ir lengvų pinigų trokštantys įžūlūs plėšikai, kurie, paprastai, pasirenka silpnesnę auką – moterį, vaiką ar jau garbaus amžiaus sulaukusį senolį. Nors išvengti tokių dalykų vargu ar įmanoma, bet ar galima bent sumažinti tikimybę tapti chuliganų ar ilgapirščių taikiniu?
Žinoma, yra daug įvairių veiksnių, kurie gali įtakoti, ar pateksite į netinkamą situaciją, ar būsite pasirinktas kaip auka ir t.t. Savo mokymus ir seminarus aš dažniausiai pradedu būtent akcentuodamas tai, jog suvokimas, kad galite būti užpulti, jau yra pirmas žingsnelis saugumo link, nes tai jau paskatina žmogų elgtis visiškai kitaip. Tarkim, jei žmogus niekada nebuvo susidūręs su agresija, fiziniu smurtu ar tiki, kad jam tai niekada nenutiks, tada, dažniausiai, jis elgiasi labai lengvabūdiškai. Neretai galime matyti, kaip jaunimas vakarais vaikšto su ausinukais, klauso muzikos, neretas dar ir „kapišoną“ užsideda ir eina pasinėręs į savo mintis. Toks žmogus yra labai lengvas taikinys užpuolimui. Jį lengva užpulti, kadangi jis to visiškai nesitiki. Jis negirdės, kaip užpuolikas prie jo priartės, net to nepamatys ir negalės ne tik išvengti konflikto, bet net neturės laiko pasiruošti jam, susitvarkyti su stresu, baime ir t.t. Prasidėjus užpuolimui, tokiam žmogui, reikės labai daug laiko susiorientavimui, kas vyksta, ką daryti. O per tą laiką, dažniausiai, jau yra padaroma žala: lengvesniu atveju, tai tiesiog rankinės ar telefono išplėšimas iš rankų, sunkesniu atveju – tai gali būt smūgis į galvą ar net dūris peiliu.
Viso to, ką pasakojau, galima išvengti vien tik „įjungus“ budrumą, rizikos suvokimą. Žinoma, čia gan plati tema ir apie tai nemažai esu rašęs savo straipsniuose, bet, kalbant trumpai, tai jei žmogus pats iš savęs nedarytų lengvo taikinio, tai galimybė, kad jis bus užpultas, ženkliai sumažėtų. Tarkim, vaikštant visada reiktų dairytis ir analizuoti situaciją. Žinoma, niekas nesako, kad reikia būti paranojiku ir visko bijoti. Tiesiog reikia filtruoti aplinką ir vien tai jau neleis užpuolikui priartėti nepastebėtam, kas, net ir užpuolimo atveju, jau nebus taip netikėta, nes bus daugiau laiko tam pasiruošti, tai priimti. Negana to, užpuolikui psichologiškai daug lengviau pulti auką, kai ji jo nemato. Reikia suprasti, kad didžiąją dalį užpuolimų daro bailiai, savim nepasitikintys asmenys, tad jiems daug drąsiau yra trenkti iš nugaros ir bėgti, nei eiti tiesiai, matyti akių kontaktą ir taip pulti.
Kitas, ne ką mažiau svarbus dalykas, yra loginis mastymas. Tarkim, kam rizikuoti ir naktį iš kokio vakarėlio eiti pėsčiomis, kai galima išsikviesti taksį. Kam eiti į kažkokią pasilinksminimo vietą, klubą, jei žinote, kad ten pastoviai vyksta neramumai ir yra padidinta rizika būti užpultam. Galiausiai, jei jau einate gatve, tai stenkitės laikytis vietų, kur yra daugiau žmonių, labiau apšviesta, venkite tamsių skersgatvių, praėjimų po tiltais, tuneliais ir t.t. Žodžiu, rinkitės kaip galima saugesnį maršrutą. Jei pamatėte, kad tolumoje lūkuriuoja būrelis įtartinų asmenų, tai irgi geriau pasukti kitu keliu ir apeiti galimas problemas. Ir tai tik keletą niuansų, kas, be papildomų didelių pastangų, sumažins užpuolimo tikimybę.
Ar galima būtų nupiešti užpuoliko portretą, kaip atpažinti, kad vienas ar kitas žmogus yra agresorius ir gali pulti ar įvelti jus į konfliktinę situaciją.
Šiais laikais tai padaryti gan sunku, nes tiek apranga, tiek pati išvaizda, gan dažnai yra labai padori ir nenurodo, kad šis asmuo gali būti pavojingas. Tad lieka vienintelis dalykas – asmens elgesys. Jei matome, kad žmogus nervingas, daug dairosi stengdamasis įvertinti aplinką, gan aiškiai artėja link jūsų ar jus seka, tai gali būti ženklas, kad asmuo įtartinas ir, tokiu atveju, būtų geriau kaip galima greičiau priartėti prie kitų žmonių, duoti jam suprasti, kad jūs ne vienas (tarkim kažkam pamojuoti, suvaidinti, kad netoliese yra jūsų draugų). Tačiau, visa tai irgi gan diskutuotinas dalykas, nes pilnai gali būt, kad net įtartinai atrodantis ir greitai artėjantis žmogus tik paprašys cigaretės ar kažko paklaus. Tarkim aš, tokiais atvejais, visada siūlau mintyse pasiruošti, nusiteikti galimam konfliktui ir susikurti minimalų veiksmų planą. Jei pasirodytų, kad tai tikra grėsmė, tada jūs daug greičiau atliktumėte veiksmus, jei jiems jau būtumėte pasiruošę. Jei žmogus moka gintis, tai, užpuolimo atveju, tai galėtų būti jau fiziniai veiksmai, o jei žmogus apie savigyną nieko nežino, tai tiesiog gali staigiai pradėti bėgti ar net bėgant rėkti „padėkit“. Tai jau išmuštų užpuoliką iš vėžių ir apsunkintų jo planuotų veiksmų atlikimą. O jei pasirodytų, kad grėsmė netikra, tai jūs toliau nueinate savo kryptimi, be jokių nereikalingų padarinių.
Stresinėse situacijose kiekvienas žmogus reaguoja skirtingai. Akis į akį susidūrus su užpuoliku tiesiog jam gražiuoju atiduoti savo daiktus, bandyti priešintis ar šauktis pagalbos. Ką svarbu žinoti, jeigu jus užpuolė?
Kaip elgtis užpuolimo metu labai priklauso nuo individualios situacijos ir joje dalyvaujančių asmenų, ką jie sugeba, koks jų skaičius ir t.t. Tarkim, jei tai vieta, kur yra daug žmonių, tai, žinoma, galima šaukti pagalbos. Gaila, bet praktikoje daromi eksperimentai dažnai rodo, kad retas kuris kišasi į svetimų žmonių reikalus, net jei tai užpuolimas. Jei aplink matote vyrų ar jaunuolių, tai tikimybė nemaža, kad jie padės, bet jei aplink seni žmonės, asmenys su šeimomis, tai jie labiau vertina savo sveikatą ir gali net nesikišti į jūsų problemas.
Kitas faktorius, ką jūs mokate, kiek gyvenimas jus yra užgrūdinęs ir kam jūs pasiruošę. Jei užsiimate kažkokiu koviniu sportu ar kovos menais bei suvokiate kaip traumuoti užpuoliką, pasitikite savo veiksmais, tada galima priešintis ir atlikti tuos veiksmus, bet ir čia reikia įvertinti riziką. Tarkim, jei piniginėje turite 5 eurus o užpuolikas jums grasina su ginklu, tai gal geriau atiduoti tuos 5 eurus ir nerizikuoti. O jei apskritai nemokate jokių veiksmų, niekada nesate to darę, tai, žinoma, saugiausia būtų paklusti reikalavimams, bent jei jie nėra labai dideli. Aišku, jei situacija tokia, kad trauktis nėra kur, tarkim, jus tempia į mašiną, tada jau reikia daryti tai, kas jūsų jėgose, kad ištrūkti, nes, priešingu atveju, galimos labai liūdnos pasekmės.
Kaip minėjau, sunku duoti konkrečius patarimus, nes kiekvienas turi įvertinti ir save, ir situaciją. Aš žinau, ką daryčiau aš, bet už nieką kitą sprendimų priimti negaliu. Galiausiai, vien jau matant užpuoliką, gali labai keistis rekomendacijos. Jei tai smulkus ir savimi nepasitikintis jaunuolis, tai bet koks fizinis atsakas, net ir per daug nieko nemokant, gali jį nubaidyti, kai tuo tarpu kitą asmenį jūs tik supykdysite. Tad čia sprendimus tenka priimti pačiam. Kas blogiausia, kad juos reikia priimti greitai ir dar esant baimei bei stresui. Todėl, visada pabrėžiu, kad psichologinis pasirengimas yra pats svarbiausias faktorius savigynoje, jis nulemia ar teisingus veiksmus atliksite tiek konflikto užuomazgoje, tiek situacijai perėjus į kovos stadiją, nuo jo priklauso, ar apskritai sugebėsite nors kažką atlikti, ar tiesiog stovėsite suakmenėję.
Kaip psichologiškai reikėtų ir ar apskritai reikėtų tam ruoštis?
Dažnai psichologija priklauso nuo tam tikrų įgimtų savybių ir nuo gyvenimo suteiktos patirties. Būna atveju, kai žmogus tiesiog iš prigimties nieko nebijo, jis taip smarkai kaip kiti nereaguoja į adrenalino šuolius ir patį stresą. Tokiam žmogui kovoti ir gintis yra daug lengviau. Jei jūs tuo neapdovanotas, tada reikia tą ugdyti.
Pirmas žingsnis yra pačių pojūčių, atsirandančiu streso metu, suvokimas. Vėlgi, tai pakankamai plati tema ir apie tai detaliau taip pat rašiau savo straipsniuose, tačiau esmė yra ta, kad visi baimės ir adrenalino sukeliami jausmai yra pakankamai natūralus ir visi juos daugiau ar mažiau jaučia, svarbu su jais susitvarkyti, nebijoti jų ir nepulti į paniką. Tarkim, atsiradęs kūno drebėjimas, pabalimas, klausos sutrikimas, tunelinio matymo sutrikimas, pykinimas ir daugelis kitų nemalonių pojūčių yra paprastai paaiškinami ir sąlyginai jie net yra jums patiems naudingi, nes kūnas bando jus apsaugoti ir paruošti situacijai. Visą tai suprantant, daug lengviau su tuo tvarkytis, o kai žmogus pats išsigąsta savo pojūčių ir puola į paniką, tada jau blogai, nes be savikontrolės atlikti kažkokius gynybos veiksmus praktiškai yra neįmanoma.
Apskritai, dažniausia priežastis, kodėl žmonės sustingsta akistatoje su užpuoliku, yra pasekmių baimė, tiksliau, baimė patirti sužalojimus. Jei tokią akimirką galvojama apie traumas, jei bijoma susižaloti, bijoma atsakomųjų agresoriaus veiksmų ir mąstoma apie tai, ką baisaus jums gali padaryti, kas bus jei atsitiks tas ar anas, tada, žinoma, kova bus pralaimėta, kadangi tai visiškai ne tos mintys, kurių jums reikia ir jos formuoja netinkamą nusiteikimą. Jei užpuolimo metu jūs galvosite „koks užpuolikas didelis, koks jis baisus, jis mane tuoj užmuš!...“ tai jūs tikrai nieko nepadarysite, kadangi patys sau užtversite kelią teisingų tolimesnių veiksmų atlikimui. Jūsų mintys turi suktis aplink klausimą „Ką dabar darysiu AŠ, kokių veiksmų dabar imsiuos AŠ” ir jokiu būdu ne “Ką jis (ar jie) dabar darys”. Svarbiausia yra neabejoti ir veikti. Bet kokios abejonės ir neužtikrintumas gali smarkiai pakišti koją.
Dar viena svarbi psichologinio pasirengimo pusė – tai tiesiog pasitikėjimas savimi, savo jėgomis, savo veiksmais. Būtent todėl, bet kokios kovinio pobūdžio treniruotes, suteikia žmogui didesni pasitikėjimą savimi, net jei ta kovos rūšis ir nėra tinkamiausia gatvės kovai. Kai jūs treniruotėse gaunate nors tam tikro lygio fizinį kontaktą, jūs jau žinote, ko galite tikėtis ir ką jausti kovoje. Kai jūs žinote, kad kažkokiu savo veiksmu galite padaryti žalą užpuolikui, jūs mažiau galvojate, ką daryti, kaip veikti, kas bus jei kažkas nepasiseks ir t.t. Kai jūs tikite savo veiksmais, jūs nebijote jų atlikti ir panaikinate veiksmų atlikimo barjerą. Taigi, prie visų adrenalino padarinių suvokimo pridėję tam tikrų elementarių kovinių veiksmų žinojimą ir, aišku, praktinį darbą, jūs gerokai pagerinsite savo psichologinį pasirengimą ir tuo pačiu padidinsite šansus sėkmingai apsiginti. Tad jei yra noro ir galimybių lankyti kažkokią jums patinkančią kovinio sporto ar kovos menų šaką, tai tas labai praverstų.
Paprastai po išpuolių, vagysčių ar patyrus smurtą žmogus susimąsto apie savigyną. Vieni įsigyja dujų balionėlį ar net šaunamąjį ginklą, kiti pradeda sportuoti, kad bent galėtų pabėgti nuo užpuolikų, dar treti pradeda domėtis, kaip galėtų apsiginti ar apginti savo artimąjį pavojingose situacijose. Kuris iš šių būdų veiksmingiausias?
Sunku vienareikšmiškai atsakyti, nes yra situacijų, kai jokie sugebėjimai gali nepadėti, tik šaunamasis ginklas, o yra situacijų, kur daugelis galėtų lengvai apsiginti, jei tik žinotų keletą savigynos veiksmų, nes ginklo panaudojimas yra labai probleminis dalykas, kai vėliau reikia įrodinėti, kad tai buvo būtinoji gintis, ypač, jei ginklo naudojimas baigiasi mirtimi. Žodžiu, yra labai daug niuansų (jų tarpe ir teisinių), nes svarbu, kad savigynos veiksmai neviršytų leistinų ribų, o tai irgi yra gan sudėtinga, nes realioje situacijoje viską spręsti reikia greitai, tad nėra laiko svarstymams.
Tad kaip vertinti tą pasakymą „veiksmingiausia“? Jei kalbėti apie geriausiai veikiantį, tai, žinoma, jei moki naudotis šaunamuoju ginklu ir žinai kaip su juo elgtis, kad iš tavęs jis nebūtų atimtas grumtynių metu, tai čia nenuginčijamai yra veiksmingiausias dalykas. Bet jei žiūrėti realiai, tai su ginklu gali prisidaryti labai daug problemų ir šiaip, gan rizikinga ir ne visada patogu jį su savimi visur nešiotis. Tai šiuo atžvilgiu, savigynos mokėjimas (koks kovinis stilius tai bebūtų), yra kur kas pranašesnis, nes to nereikia „nešiotis“, tai visada yra su tavimi ir tave paruošia tiek psichologiškai, tiek fiziškai.
Bet, vėlgi, ne kiekvienas sutvertas kovoms, savigynai ir t.t. Tarkim, gležnai merginai, net ir mokant atlikti veiksmus treniruotėje, realybėje juos padaryti gali būt neįmanoma tiek dėl fizinių savybių trūkumo, tiek dėl psichologijos. Tai čia gali padėti ir elementarus dujų balionėlis, su sąlyga, kad jos psichologija apskirtai leis jai užpuolimo akivaizdoje susivaldyti ir sugebėti išsitraukti tą balionėlį ir jį papurkšti. Nes tai padaryti taip pat nėra lengva, kai yra didelis baimės, panikos ir streso jausmas.
Pastaruoju metu gana populiarėja įvairios kovinio sporto šakos nuo tradicinės karatė iki “kovų be taisyklių”. Paprastai tokias sporto šakas propaguojantys jaunuoliai yra tikri, kad gatvėje apsiginti jie tikrai sugebės. Tačiau reali gyvenimo patirtis rodo ką kitą – štai visai neseniai nuo užpuoliko rankos žuvo jaunas policijos pareigūnas, nors akistata su pavojais yra jo darbo dalis. Kuo sportinės kovos skiriasi nuo gatvės kovų ir kam reikėtų būti pasiruošus?
Kaip minėjau anksčiau, kiekviena kovinė šaka yra prasminga, nes joje žmogus įgauna supratimo, kas yra smūgiai, kas yra kova, ką reiškia „gauti“ ir „duoti“. Visa tai paruošia tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tad, suprantama, koviniu sportu užsiimantis žmogus, visada bus pranašesnis už tą, kuris tuo neužsiima.
Kita kovinio sporto pusė yra ta, kad jame jūsų nemokins, kaip elgtis konflikto užuomazgoje, ką daryti, kai yra daugiau nei vienas užpuolikas, kokius veiksmus atlikti, jei jums grasinama su ginklu ir t.t. Apskritai, čia labai skiriasi nusiteikimo ir rizikos lygiai. Tarkim, sportinėje kovoje, nuskambėjus gongui, skelbiančiam pabaigą ar pertrauką, kovotojus išskiria, t.y. visada žinai, kad bus raundo pabaiga, kuri gali tave išgelbėti arba tu tiesiog gali pasiduoti kovos eigoje, jei matai, kad priešininkas už tave žymiai stipresnis. Kovos pabaiga lemia tik nugalėtoją ir pralaimėjusį, tačiau tai nėra gyvybės ir mirties kova ir emocijos čia yra kitos. Kovojant gatvėje yra visai kitaip, tau gali tekti sprukti, bėgti, kovoti su keliais priešininkais, kažką apginti, gali būt panaudoti ginklai ir viskas baigtis mirtimi.
Labai skiriasi ir pasiruošimas kovai. Užpuolimo metu nėra laiko psichologiniam nusiteikimui, čia nėra pasiruošimo prieš kovą, kada tu gali nusiteikti, suvaldyti vienas emocijas ir išlaisvinti kitas. Niekas tavęs neparagins, nepatars kaip ir ką daryti. Tikroje kovoje viskas vyksta žaibiškai - konfliktas, kova, pabaiga. Be to, per šį trumpą laiką, dažnai gali tekti atlikti labai daug sprendimų vienu metu ir daug ką įvertinti: kada atlikti pirmą smūgį (jei kova dar neprasidėjo), apginti kitą asmenį, apsiginti nuo ginklo, pačiam panaudoti ginklą, esant daugiau nei vienam užpuolikui nuspręsti kurį pulti pirmą, kaip judėti, kad išvengti atakų iš nugaros ir sugebėti kovoti su keliais agresoriais ir t.t.
Gatvėje nėra ir fizinio pasiruošimo, apšilimo ir t.t., kurio metu jūs galėtumėte kūną paruošti optimaliam darbui, tad įvairūs aukšti kojų smūgiai, greitas sudėtingų veiksmų atlikimas (raumenų darbas) tampa labai sudėtingas. Reikia pastebėti ir tai, kad visos sportinės kovos vyksta gerai apšviestame plote, tam tikrose salėse ir su tam tikromis aprangomis (priklausomai nuo kovos menų šakos), tuo tarpu gatvėje jums gali tekti kovoti esant blogam apšvietimui, užkampyje, esant blogoms oro sąlygoms, per lietų ar žiemą, kai būsite apsirengę nepatogiais drabužiais, stovėsite ant slidaus paviršiaus ar, apskritai, kažkur ant laiptų (kai konfliktas vyksta laiptinėje) ir t.t.
Galiausiai, gan skiriasi ir patys veiksmai, nes sporte jie smarkiai apriboti, čia negalima veikti per pačias jautriausias vietas (griebti už plaukų, draskyti veidą, smogti į tarpkojį, spausti akis ir t.t.), o savigynoje, tam tikrose situacijose, tai yra patys svarbiausi veiksmai.
Bet reikia suprasti ir tai, kad negalima išskirti tik dviejų grupių - savigynos ir kitų kovos stilių, nes juose taip pat yra labai daug skirtumų. Vienuose stiliuose leidžiama labai daug, kituose - viskas labai smarkiai ribojama, tad ir tarp tų stilių yra milžiniškas skirtumas, ypač vertinant, kuris iš jų būtų veiksmingesnis gatvės kovoje.
Tarkim aš pats labai mėgstu MMA (mišrūs kovos menai) ir tam skiriu netgi daugiau laiko, nei pačiai savigynai, nes čia yra labai daug technikų, kurias man įdomu mokintis. Be to, mano manymu, tai yra universaliausias kovinis sportas, kuris apima tiek kovą stovėsenoje, tiek imtynes, tiek kovą ant žemės, tad tokiu sportu užsiimantis žmogus bus viskam pasiruošęs. Šis universalumas ir suteikia pranašumo prieš kitas kovos šakas. Žinoma, daugelis MMA technikų grynai gatvės kovai netinka, bet papildomų veiksmų žinojimas nemaišo.
Visus savigynos veiksmus galima išmokti per kokius metus treniruočių (priklausomai nuo žmogaus susidomėjimo ir imlumo), o paskui belieka viską daugybę kartų kartoti ir šlifuoti, kad viskas veiktų automatiškai. Čia ir yra geroji tikros savigynos pusė, kad galima išmokti greitai, nes viskas paprasta. Tuo tarpu kovinis sportas ar kovos menai, dažniausiai, reikalauja gerokai ilgesnio mokymosi, kol sugebėsite tuos veiksmus panaudoti gatvėje.
Taigi, apibendrinant kovinio sporto naudą, pirma reikia akcentuoti, ką žmogus nori iš jo gauti. Jei tiesiog įdomiai praleisti laisvalaikį, domėtis tam tikra filosofija ir tradicijomis, tai čia artimiausiai bus rytų kovos menai. Apsigynimui gatvėje jie gal bus mažiau naudingi, bet jų paskirtis ir yra kita. Jei žmogus nori lankyti kažką, kur pasiruoštų kovai gatvėje, tada, žinoma, reikia tokios kovų šakos, kur yra normalus fizinis kontaktas, kovos su partneriais ir panašiai, nes tai daug geriau paruoš tiek fiziškai, tiek psichologiškai. O kuo toje šakoje bus mažiau apribojimų, tuo ji bus tinkamesnė gatvės kovai.
Kas grynai dėl savigynos mokyklų, tai čia, kaip ir su kovos menų šakomis, taip pat yra problema, nes kartais būna taip, kad ta savigynos rūšis pasidaro panašesnė į kažkokią sektą, kurioje mokinamą „mistinių“ kovos technikų, kurios realybėje yra sunkiai panaudojamos. Todėl tikrai negalima teigti, kad bet kurie savigynos užsiėmimai bus pranašesni nei kovinio sporto užsiėmimai.
Asmeniškai aš ieškau viduriuko. Užsiimu savigyna tam, kad pasiruošti įvairioms situacijoms, galinčioms nutikti gatvėje, kai yra keli užpuolikai, kai naudojamas ginklas ir panašiai. Tuo pačiu, kitomis dienomis užsiimu MMA koviniu sportu, kuriame galima dirbti pilnu kontaktu, įjungti daugiau fizinės jėgos ar, galiausiai, pasimokinti įdomesnių veiksmų, net jei jie nėra tinkami gatvei. Man patinka universalumas, bet visi esame skirtingi, tad kiekvienas turi rasti savo, kas jam įdomu, naudinga ir atitinka jo tikslus.
Jeigu žmogus nuspręstų mokytis savigynos, nuo ko pirmiausia reikėtų pradėti. Ir kiek laiko reikėtų, kad besimokantysis įgytų bent pradinius savigynos pradmenis?
Jei žmogus tuo nori užsiimti rimtai, tai, žinoma, reikia rasti, kur tai treniruotis, kad būtų treneris, parodantis kas ir kaip, taip tobulėjimas vyktų daug greičiau. Aišku, pradiniame etape galima mokintis ir kažkur namuose su draugu, ramiai bandant ir atidirbinėjant veiksmus, kad įgyti bent pradinį suvokimą kas ir kaip, bet ir čia reikia kažko, iš ko tą informaciją gauti. Būtent šiam tikslui aš ir kūriau savo svetainę, kurioje dalinuosi patarimais, straipsniais, video pamokėlėmis, kaip ir ką galima daryti. Stengiuosi kaip galima aiškiau parodyti įvairius savigynos niuansus, kad patys žmonės, pažiūrėję video mokymus, galėtų bandyti tai atkartoti ir treniruotis. Esant klausimams, žmonės man parašo ir bandau jiems patarti. Kartais asmenys atvyksta pas mane ir juos patreniruoju. Žinoma, kuo mokymai yra pastovesni ir tikresni (skirtingi partneriai, naudojama daugiau fizinės jėgos), tuo ir nauda bus didesnė. Tad, suprantama, susirasti sau tinkanti savigynos, kovinio sporto ar kovos menų klubą ir jį pastoviai lankyti būtų geriausias variantas.
Kas dėl laiko, per kurį būtų galima išmokti apsiginti, tai čia lemia labai daug skirtingų faktorių: kokia žmogaus fizinė būklė, koks psichologinis pasirengimas, kiek jis susidūręs su koviniu sportu, kiek koordinuotas, imlus ir panašiai. Be to, yra didelis skirtumas tarp veiksmų išmokimo ir sugebėjimo tuos veiksmus panaudoti realioje situacijoje. Kadangi aš nuo vaikystės užsiiminėjau kovos menais, tai, asmeniškai man, savigynos veiksmai buvo ypatingai lengvi ir per kokių pusę metų visą bazę galėjau atlikti net ir naktį pašokęs iš lovos. Lyginant su kovos menais, savigynos veiksmai yra daug kartų paprastesni. Taigi, jau po metų galėjau pilnai panaudoti savigynos technikas kovoje, improvizuoti pagal situaciją ir t.t. Žinoma, bėgant metams, vis kažką naujo randi, net ir dabar, kai jau virš 10 metų užsiimu grynai savigyna, atidirbinėjant tam tikrus veiksmus ir mokant kitus, randu niuansų, kaip galima kažką pakeisti ir padaryti labiau tinkamu kitiems žmonėms. Ypatingai dabar, kai daug dėmesio skiriu ir MMA treniruotėms, tai randu įdomių koreliacijų tarp šių šakų ir, maišydamas tarpusavyje treniruotes, surandu sau naujų dalykų, kas labai džiugina ir verčia toliau tobulėti. Kaip aš sakau, kiekvienas susikuria savo savigynos stilių, atsirinkdamas tai, kas jam labiausiai tinka, kas gaunasi efektyviausiai ir panašiai.
Taigi, konkretaus atsakymo, kiek laiko reikia savigynos išmokimui – nėra. Vienas gali tai įvaldyti per pusę metų (jei yra gerai fiziškai sudėtas, jei anksčiau kultivavo kovinį sportą, jei turi gerą psichologinį nusiteikimą ir t.t.), tuo tarpu kitas, kuris yra gležnesnis, ne toks imlus, gali ir po 5 metų tarsi mokėti veiksmus, bet realioje situacijos jų nesugebės panaudoti.
Kaip jūs pats susidomėjote savigyna ir nusprendėte to mokyti ir kitus.
Kaip minėjau, nuo vaikystės užsiiminėjau įvairiais kovos menais. Prisimenu, pradžioje mokindavomės iš knygučių, treniruodavomės su draugais. Vėliau, kai kovos menai išlindo iš pogrindžio, pradėjau lankyti ir eksperimentuoti su skirtingomis šakomis. Mačiau, kad kiekviena jų duoda kažką naujo, tačiau, visos turi labai daug apribojimų. Būtent tai man labiausiai ir nepatiko, todėl ėmiau ieškoti kažko naujo, tinkamesnio realiai kovai. Daugybę dienų praleidau ieškodamas įvairių seminarų, mokymų ir po mažu pradėjau analizuoti įvairių meistrų rodomus veiksmus. Su bendraminčiais bandėme juos atidirbinėti praktikoje ir testuoti. Kas padaroma lengvai ir yra efektyvu, tą pasilikdavau, o kas per daug sudėtinga ir mačiau, kad yra mažai veiksminga, tą atmesdavau. Taip ir išsigrynino tam tikras veiksmų arsenalas ir visą tai tiesiog pavadinau „Realia savigyna“. Didžioji dalis tų veiksmų yra naudojama įvairiose kitose savigynos ar kovų šakose, aš tiesiog susisteminau, kas man atrodė svarbiausia ir taip pradėjome dirbti su bendraminčiais. Iš patirties žinojau, kaip sunku visą tą informaciją gauti nemokamai, nes praleidau ne vienerius metus, kol viską surinkau, tad pagalvojau, kad gal ne aš vienas taip vargstu ir ieškau, kaip tobulėti savigynos kryptimi, tai taip ir gimė mintis dalintis visa ta informacija savo svetainėje, kad tie, kam tas įdomu, galėtų kažko išmokti ar kaip tik pasidalinti naujais dalykais, kurie ir man pačiam praverstų. Juk visų tikslas yra tobulėti.