Kovinis sportas ir savigyna
Dažnai yra svarstoma, kuri kovinio sporto šaka labiausiai tinka savigynai, ką lankyti, kad išmokti apsiginti ir ar apskritai sportas bei dabartiniai kovos menai bent kažkuo panašūs į realią gatvės kovą?
Skirtumas tarp kovos menų ir realios savigynos yra tas, kad kovos menuose TU kažką darai SU KAŽKUO (vyksta smūgių ar kitų technikų apsikeitimai, vienas kažką daro, kitas į tai reaguoja, atsako ir daro kažką kitą), tuo tarpu savigynoje TU kažką darai KAŽKAM (nėra jokių apsikeitimų, tu paprasčiausiai puoli ir bet kokiom aplinkybėm stengiesi sumalti priešininką į miltus). Taigi, realioje savigynoje nėra jokio sparingo, t.y. visi veiksmai eina tik iš vienos pusės. Žinoma, priešininkas gali pulti, gintis, bandyti išsisukti ir t.t., tačiau tai visiškai nekeičia jūsų pozicijos, jūs tiesiog turite veikti tol, kol agresorius atsiguls ant žemės ir jūs galėsite saugiai pasišalinti iš konflikto vietos. Pagrindinis ir vienintelis savigynos tikslas - išgyventi.
Trumpai žvilgtelkime į dabartinius kovos menus ir į kovinį sportą. Jau esu minėjęs, kad savigynai galima naudoti bet kokį stilių, nes čia visi kovos būdai tinka, tiesiog vieni stiliai yra tinkamesni raeliai gatvės kovai nei kiti. Pirmas tinkamumo kriterijus - kas tam stiliui leidžiama ir kas draudžiama, nes bet kokie apribojimai atitoliną kovą nuo realybės. Šiuo metu, koviniame sporte, turbūt pati stipriausia sistema ir patys stipriausi sportininkai yra kovojantys pagal MMA, Vale Tudo taisykles. Šie kovotojai kovoja tiek ringuose tiek narvuose ir dažnai šios kovos vadinamos "kovomis be taisyklių", nes jose labai daug kas galima. Ir tikrai nepaneigsi, šie kovotojai yra tobuliausi šių laikų kariai, kurie kasdien treniruojasi ir visapusiškai save ruošia kovai. Tačiau, kad ir kokios žiaurios šios kovos bebūtų, jose vis vien yra tam tikros taisyklės bei daugybė skirtumų lyginant su gatvės kova. Čia nėra konflikto užuomazgos, kurios metu niekada nežinai ko tikėtis ir turi daug ką įvertinti. Sportinėje kovoje, nuskambėjus gongui skelbiančiam pabaigą ar pertrauką kovotojus išskiria, t.y. visada žinai, kad bus gongas, kuris gali tave išgelbėti arba tu tiesiog gali pasiduoti kovos eigoje, jei matai, kad priešininkas už tave žymiai stipresnis. Kovos pabaiga lemia tik nugalėtoją ir pralaimėjusį, tačiau tai nėra gyvybės ir mirties kova ir emocijos čia yra kitos. Galiausiai, kovos pabaiga gatvėje yra visai kita, tau gali tekti sprukti, bėgti, kovoti su keliais priešininkais, kažką apginti, žinoma, galimas ir kitų asmenų bei policijos įsikyšimas ir t.t. Labai skiriasi ir pasiruošimas kovai. Tikrose gatvės kovose nėra laiko psichologiniam nusiteikimui, čia nėra įžengimo į ringą ar apšilimo prieš kovą, kada tu gali nusiteikti, suvaldyti vienas emocijas ir išlaisvinti kitas. Niekas tavęs neparagins, nepatars kaip ir ką daryti. Tikroje kovoje viskas vyksta žaibiškai - konfliktas, kova, pabaiga. Be to, per šį trumpą laiką dažnai gali tekti atlikti labai daug veiksmų vienu metu ir daug ką įvertinti: kada atlikti pirmą smūgį (jei kova dar neprasidėjo), apginti kitą asmenį, apsiginti nuo ginklo, pačiam panaudoti ginklą, esant daugiau nei vienam užpuolikui nuspręsti kurį pulti pirmą, kaip judėti, kad išvengti atakų iš nugaros ir sugebėti kovoti su keliais agresoriais ir t.t. Taip pat gatvėje nėra ir fizinio pasiruošimo, apšilimo ir t.t., kai jūs galite kūną paruošti optimaliam darbui. Gatvėje užpuolimai vyksta netikėtai, tad apie jokį pasiruošimą kalbos net negali būti ir įvairūs aukšti kojų smūgiai, greitas sudėtingų veiksmų atlikimas (raumenų darbas) tampa labai sudėtingas. Reikia pastebėti ir tai, kad visos sportinės kovos vyksta gerai apšviestame plote, tam tikrose salėse ir su tam tikromis aprangomis (priklausomai nuo kovos menų šakos), tuo tarpu gatvėje jums gali tekti kovoti esant blogam apšvietimui, užkampyje, esant blogoms oro sąlygoms, per lietų ar žiemą, kai būsite apsirengę nepatogiais drabužiais, stovėsite ant slidaus paviršiaus ar, apskritai, kažkur ant laiptų (kai konfliktas vyksta laiptinėje) ir t.t. Galiausiai ir patys veiksmai sporte yra smarkiai apriboti, čia negalima veikti per pačias jautriausias ir traumatiškiausias vietas (griebti už plaukų, draskyti veidą, smogti į tarpkojį, spausti akis ir t.t.), o tai, realioje savigynoje, kaip tik yra patys svarbiausi veiksmai. Taigi, atsižvelgiant į visą tai, net ir pats ekstremaliausias ir stipriausias kovinis sportas yra gan toli nuo tikros gatvės kovos. Žinoma, jokiu būdu nesakau, kad tokio lygio kovotojai yra nieko verti, kaip ir minėjau, niekas neabejoja jų fiziniu pasirengimu, koviniais sugebėjimais ir jų psichologija. Tokio sporto atstovas tikrai sugebės apsiginti, jei situacija nebus visiškai kritiška (ginklų naudojimas, daug priešininkų ir t.t.). Tačiau, daugelis negali tiek savo laiko skirti koviniam sportui, kad gerai įvaldyti visus veiksmus, todėl jiems reikia kažko paprastesnio, primityvesnio, greičiau išmokstamo ir nereikalajančio didelių fizinių sugebėjimų. Tad čia ir yra tikros savigynos pranašumas prieš MMA technikas, kurių išmokimui reikia daug laiko. Be to, tarp kovinio sporto ir realios savigynos yra begalė skirtumų, tad, norint optimaliai pasiruošti gatvės kovai, reikia papildomai atlikti tam tikras korekcijas, pabandyti atkurti galimas realias situacijas ir t.t., žodžiu, reiktų adaptuoti tą sportą gatvei, karts nuo karto padaryti nestandartines treniruotes su keliais užpuolikais, kad pajausti, kokie veiksmai tinka vienoje ar kitoje situacijoje. Žinoma, dažniausiai kovinio sporto atstovai stengiasi kaip galima geriau pasiruošti varžyboms, dirba savo technikas, tad jų stiliaus pritaikymas savigynai jiem nėra labai aktualus. Be to, reiktų paminėti, kad čia pažvelgėme į šuo metu turbūt pačią stipriausią kovinio sporto šaką, kuri apima ir darbą stovesenoje, ir griovimus, ir darbą parteryje, žodžiu, visapusiškai treniruoja kovotoją. Tačiau yra daugybė kitų kovinių stilių, kurie yra apriboti daugybės taisyklių ir kurie labai nutolę nuo tikros kovos.
Dabar žvilgtelkime į legendomis apipintus kovos menus tokius kaip karate, tae kwon do, aikido ir t.t., kurie nuo senų, laikų atrodo tokie mistiniai ir galingi. Taip, senais laikais tai buvo kažkas tikro. Tie menai buvo sugalvoti ir naudojami tikrai savigynai, tikrai tų dienų kovai. Bet tada ir požiūris buvo kitas, ir pati kova kitokia. Valdydamas šiuos menus galėjai vienu veiksmu įveikti priešininką. Tačiau dabar kiti laikai, kitoks ir puolimas, be to, anksčiau egzistavo ir garbės kodeksas, kovos vykdavo vienas prieš vieną, garbingai, ko šiais laikas, nebesutiksi. Bėgant metams šių galingų kovos menų nebeliko, dėl įvairių priežasčių tikra kova buvo pamiršta ir liko tik sportas arba menai. Taip, būtent menai. Tie kovos menai, kuriuos buvo galima pritaikyti sportui, tai iš jų liko sportas, o kurių sporte nelabai kaip pritaikysi, tai tapo arba gimnastika, arba filosofija. Tačiau į ką tai bebūtų virtę, su tikra savigyna jie turi labai mažai ką bendro.
Lankant dabartinius kovos menus, priklausomai nuo stiliaus, jūs išmoksite kūno judesių, gal pagerinsite fizinę formą, greitį, jėgą ar ištvermę, koordinaciją, gal pasisemsite filosofijos. Jei jūs to ir siekiate, norite apsiginti diržus, kovoti varžybose, tada labai šaunu ir tai gali būti tikrai tinkamas pasirinkimas. Tačiau, jei grįžtame prie savigynos, visas dabartinis kovos menų mokymas ir kryptis, kuria jie eina, yra labai toli nuo realios gatvės kovos. Didžiausios problemos čia kyla tada, kai susiduriama su tikra agresija, tikru žiaurumu. Kad ir kaip liūdna, čia nėra vietos filosofijai. Kovos menuose labai daug apribojimų, negalima daryti to ir to, smogti ten ir ten, be to, dažnai technika yra per daug sudėtinga ir neoptimali, kad ją galima būtų sėkmingai panaudoti tikros kovos metu, kai kūnas pilnas adrenalino, kai jūs apimtas streso.
Taigi, kaip minėjau, dabartiniai kovos menai liko tik sportas. Gal tai gerai (vaikai gali sportuoti, siekti rezultatų, kovoti dėl titulų, kas bent jau užima jaunimą ir neduoda šlaistytis gatvėse, be to, vyresni asmenys, nenorintys traumuotis ir alinti savęs gali bent kažkiek apčiuopti kovinius dalykus), gal blogai (nebeliko tikros kovos menų paskirties - išmokti apsiginti ir apginti kitą). Šiais, kovinio sporto laikais, dėl kiekvienos šakos skirtingų kovos taisyklių gavosi taip, kad tos šakos atstovas kovoja tik su tos pačios šakos atstovu ir jie apsikeitinėja tokia pačia technika ir laimi tas, kuris gal turi didesnę patirti, gal geresnes fizines savybes, gal dar kažką, tačiau, bendrai paėmus, jie abu kovoja taip pat, tuo tarpu gatvėje visa tai netinka, nes ten jūs sulauksite visai kitokių smūgių, visai kitokios taktikos. Išvada viena - visi dabartiniai kovos menai ir kovinis sportas moko kovoti ir apsiginti tik nuo tos pačios šakos atstovo, t.y. boksininkas mokomas kovoti prieš boksininką, karatistas prieš karatistą, imtynininkas prieš imtynininką ir t.t., tuo tarpu, norint išmokti savigynos, reikia užsiiminėti būtent savigyna, mokintis tų smūgių, kurie veikia gatvėje, mastyti taip, kaip reikės mastyti tikroje situacijoje. Gatvės kovoje nereikia įmantrios taktikos ir technikos, kad nugalėti priešininką, čia viskas turi būti paprasta ir veiksminga. Galime paimti paprastą pavyzdį: jei žmogus nori pasiruošti maratonui, tai kam jam eiti ir mokintis sprinto pamokų. Taip, gal jis ten sužinos kaip geriau bėgti, kaip statyti koja ir t.t., bet, bendrai paėmus, visos šios žinios, maratono bėgime, jam duos labai mažai naudos. Lygiai tas pats ir su koviniu sportu - taip, jame išmokstama tam tikrų dalykų, tačiau tikroje gatvės kovoje daugybė jų neveikia, nekalbant jau apie ginklų (peilių, lazdų) egzistavimą užpuolimo metu ir, žinoma, patiriamą stresą, kurio veikiami daugelis pamiršta viską, ko mokėsi treniruočių salėse, nes ten viskas per daug sudėtinga. Jei technika yra sudėtingą, jei apie jos atlikimą reikia mastyti, vadinasi, ji realiai savigynai netinka, nes čia viskas turi būti kaip galima paprasčiau.
Dar vienas blogumas, kuris liečia tiek kovinį sportą tiek (ir ypač) kovos menus, kad visos technikos išmokimui reikia skirti daug laiko, todėl, norint tapti tikrai geru kovotoju, sugebančiu įgautas žinias panaudoti tikroje kovoje, reikia treniruotis labai ilgai. Ta trukmė, žinoma, priklauso ir nuo kovos menų šakos. Vienos jų reikalauja mažiau laiko įsisavinti technikas ir jas išmokti (nors jas panaudoti tikroje kovoje vis tiek sugeba tik meistrai), kitos, tokios kaip aikido, gali pareikalauti daugybės metų, kol jūs sugebėsite tą techniką panaudoti savigynai. Tuo tarpu realioje savigynoje naudojama technika yra labai paprasta ir visiems natūrali bei lengvai įsisavinama. Praktika rodo, kad tik tokius, primityvius, paprastus, elementarius veiksmus žmonės sugeba atlikti esant ekstremaliai situacijai – tikrų užpuolimų metu. Juk ne kiekvienas galime skirti tiek laiko, kiek profesionalūs kovotojai, kad išmokti apsiginti. Mums reikia mokėti apsiginti jau dabar, todėl kovos menų mokinimasis savigynos tikslais nėra labai tinkamas, kadangi kovos menuose naudojamą techniką tikroje gatvės kovoje jūs sugebėsite panaudoti tik po keletą metų, jei apskritai sugebėsite. Taigi, kaip minėta anksčiau, kovos menai šiais laikais labiau tinka tam tikrų savybių ugdymui, bet ne realiai savigynai.
Reziumuojant norėčiau pasakyti, kad visi kovos menai ir kovinis sportas yra gerai, visi jie kažko moko, vieni daugiau filosofijos, kiti daugiau kovos pagrindų, treti stiprina fizines savybes ir visa tai yra labai šaunu. Jau pats kovinių veiksmų naudojimas, pati praktika, duodą teigiamą rezultatą psichologiniam pasirengimui. Ypač tai gerai vaikams, kurie turi užsiėmimą, siekia rezultatų. Vyresniems, norintiems, kad jų kultivuojama kovos menų šaka duotų daugiau naudos tikroje gatvėje, siūlyčiau karts nu karto daryti treniruotes, kurių metu būtų imituojamos tikro užpuolimo situacijos ir būtų praktikuojama kaip su būtent jūsų kovos stiliaus pagalba galima apsiginti, be to, niekas netrukdo išmokti papildomų dalykų (nors jie ir netinka jūsų kovos šakai), kurie padėtų apsiginti realioje situacijoje. Kovinio sporto atstovams būtų gerai pakovoti maišant stilius, susitikti su kitų stilių atstovais ir pasitobulinti įvairią techniką, labai tinkamas pavyzdys būtų MMA stilius (mišrūs kovos menai). Bet, visgi, jei jūsų tikslas yra tik savigyna, jei jūs norite išmokti apsiginti, o ne būti čempionais, tai teisingas kelias yra būtent realios savigynos mokinimasis. Kita problema, kad pas mus tikros savigynos nelabai ir mokinama (tokių klubų yra labai nedaug ir apie juos mažai skelbiama), tad belieka lankyti sportinius kovos menus, kurie, gal ir neduos pilnai norimo rezultato, tačiau vis bus naudinga. Taigi, susiraskite kas labiausiai tinka jums ir, esant galimybei, atsižvelkite į prieš tai paminėtus patarimus užsiimant koviniu sportu ir kovos menais.